Ilgą laiką sveikatos samprata buvo siejama su organizmo gebėjimu tinkamai funkcionuoti ir buvo laikoma normalia organizmo veiklos būsena, kurią retkarčiais gali sutrikdyti liga. Vis dėl to XX a. viduryje atsirado poreikis radikaliai keisti sveikatos sampratos suvokimą – sveikata buvo pradėta sieti su „fizine, psichine ir socialine gerove“, o sveikatos terminas buvo apibrėžtas kaip „visiškos fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsena, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas“. Šis apibrėžimas suteikė viltį, kad į sveikatą medicinos srities atstovai bei visuomenė pradės žiūrėti iš platesnės perspektyvos.

Norint palaikyti fizinę sveikatą, organizmas turi prisitaikyti prie besikeičiančių vidinių ir išorinių veiksnių, kurie turi tiesioginį poveikį fizinei sveikatai. Vis dėl to psichinė sveikata vaidina lemiamą vaidmenį žmogaus gerovės palaikyme. Nors tik gera psichinė būklė negali apibrėžti visuotinio sveikatos supratimo, tačiau būdamas geros psichinės būklės asmuo gali susidoroti su nepalankiomis aplinkybėmis ir gyventi prasmingą bei produktyvų gyvenimą, o tai galima laikyti sveika individo būkle. Teigiama, kad stiprus vidinės darnos jausmas tarp fizinės ir psichinės gerovės suteikia žmogui prasmę, padeda atrasti vertybes bei motyvaciją išgyventi susidūrus su sunkumais. Galiausiai ne ką mažiau svarbus aspektas yra socialinė gerovė – būsena, kuomet žmogus jaučia, kad pagrindiniai žmogaus poreikiai yra patenkinti ir asmuo išpildo priklausymo ir socialinės įtraukties poreikius. Galimybė koreguoti savo gyvenimą bei įsitraukti į visuomeninę veiklą nepaisant sveikatos būklės sąlygoja gerą socialinės sveikatos būklę.

Taigi norint būti sveikiems, reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp fizinės, psichinės bei socialinės gerovės. Klaidinga manyti, kad sergantis žmogus yra tik tas, kuris patiria fizinius negalavimus – žmogaus sveikata gali būti trikdoma, jeigu jis išgyvenimą psichologinius sunkumus ar socialinę atskirtį. Todėl norint išlaikyti sveikatą, svarbu atsižvelgti į visus tris aspektus – kitaip tariant į sveikatą reikėtų žiūrėti iš holistinės perspektyvos. Holistinis požiūris medicinoje teigia, kad žmogų gydyti reikia atsižvelgiant ne tik į fizinius aspektus ar ligos simptomus, o taip pat ir į psichinius bei socialinius veiksnius. Platesnio spektro sveikatos suvokimas gali būti laikomas homeostatiniu mechanizmų, kuris padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp išorinių bei vidinių individo veiksnių. Holistinis požiūris į sveikatą padeda plačiai žvelgti į žmogų ir jo gerovę, nesutelkiant dėmesio tik į ligą ar konkrečią kūno dalį. Analizuojant holistinę sveikatos sampratą, atsižvelgiama į tai, kad žmogus yra sveikas, kuomet egzistuoja ryšys tarp proto, kūno ir dvasios bei prisiimama atsakomybė už savo gerovės palaikymą.

Dažnai vyrauja mąstymas, kad šiuolaikinė alopatinė medicina yra labiau vertinama ir pripažįstama už kitas alternatyvias sveikatos palaikymo sistemas (pvz.: Ajurveda, Homeopatija, Natūropatija ir kt.), tačiau nei viena sistema netūrėtų būti pristatoma kaip pranašesnė už kitą – jos turėtų eiti koja kojon ir padėti išpildyti visus žmogaus sveikatos poreikius. Nors kiekviena valstybė turi tam tikrą visuotinę alopatinės medicinos sistemą, tačiau pastaruoju metu alternatyvioji (arba kitaip natūralioji) medicina užima vis svarbesnį vaidmenį visos pažengusiose visuomenėse ir jos integracija į šalies sveikatos sistemą spartėja. Pavyzdžiui, Indijos vyriausybė (GoI) pradėjo nacionalinę AYUSH (Ajurveda, Joga ir Natūropatija, Unani, Siddha ir Homeopatija) misiją, kurios tikslas – teikti ekonomiškai efektyvias alternatyviosios medicinos paslaugas savo gyventojams. Pasaulyje taip pat daugėja Ajurvedos bei Rytų medicinos klinikinių bei laboratorinių tyrimų, kurie padeda atskleisti šių natūralios medicinos metodų naudą žmogaus sveikatos palaikymui. Australijos kinų medicinos taryba įtraukė tradicinę kinų mediciną į šalies sveikatos priežiūros sistemą. Ir tai tik keli pavyzdžiai – daugelis pasaulio šalių sudaro palankias sąlygas šalyje vystyti holistinį sveikatos priežiūros metodą, derinant jį su alopatine medicina.

Apibendrinant galima teigti, kad norint gerinti visuomenės sveikatos rodiklius, svarbu žiūrėti į žmogų ne kaip į simptomų rinkinį, o kaip į asmenį, kuris nori geresnės gyvenimo kokybės, savipagalbos patarimų bei ligų gydymo. Kuomet visuomenė bei sveikatos specialistai įsileis į savo gyvenimą holistinį požiūrį į sveikatą bei asmeninę gerovę, žmonės galės rinktis gydymą, kuris padės jiems jaustis išpildytais, sveikais bei laimingais, o tai ir yra tikroji sveikata.

Ilgą laiką sveikatos samprata buvo siejama su organizmo gebėjimu tinkamai funkcionuoti ir buvo laikoma normalia organizmo veiklos būsena, kurią retkarčiais gali sutrikdyti liga. Vis dėl to XX a. viduryje atsirado poreikis radikaliai keisti sveikatos sampratos suvokimą – sveikata buvo pradėta sieti su „fizine, psichine ir socialine gerove“, o sveikatos terminas buvo apibrėžtas kaip „visiškos fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsena, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas“. Šis apibrėžimas suteikė viltį, kad į sveikatą medicinos srities atstovai bei visuomenė pradės žiūrėti iš platesnės perspektyvos.

Norint palaikyti fizinę sveikatą, organizmas turi prisitaikyti prie besikeičiančių vidinių ir išorinių veiksnių, kurie turi tiesioginį poveikį fizinei sveikatai. Vis dėl to psichinė sveikata vaidina lemiamą vaidmenį žmogaus gerovės palaikyme. Nors tik gera psichinė būklė negali apibrėžti visuotinio sveikatos supratimo, tačiau būdamas geros psichinės būklės asmuo gali susidoroti su nepalankiomis aplinkybėmis ir gyventi prasmingą bei produktyvų gyvenimą, o tai galima laikyti sveika individo būkle. Teigiama, kad stiprus vidinės darnos jausmas tarp fizinės ir psichinės gerovės suteikia žmogui prasmę, padeda atrasti vertybes bei motyvaciją išgyventi susidūrus su sunkumais. Galiausiai ne ką mažiau svarbus aspektas yra socialinė gerovė – būsena, kuomet žmogus jaučia, kad pagrindiniai žmogaus poreikiai yra patenkinti ir asmuo išpildo priklausymo ir socialinės įtraukties poreikius. Galimybė koreguoti savo gyvenimą bei įsitraukti į visuomeninę veiklą nepaisant sveikatos būklės sąlygoja gerą socialinės sveikatos būklę.

Taigi norint būti sveikiems, reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp fizinės, psichinės bei socialinės gerovės. Klaidinga manyti, kad sergantis žmogus yra tik tas, kuris patiria fizinius negalavimus – žmogaus sveikata gali būti trikdoma, jeigu jis išgyvenimą psichologinius sunkumus ar socialinę atskirtį. Todėl norint išlaikyti sveikatą, svarbu atsižvelgti į visus tris aspektus – kitaip tariant į sveikatą reikėtų žiūrėti iš holistinės perspektyvos. Holistinis požiūris medicinoje teigia, kad žmogų gydyti reikia atsižvelgiant ne tik į fizinius aspektus ar ligos simptomus, o taip pat ir į psichinius bei socialinius veiksnius. Platesnio spektro sveikatos suvokimas gali būti laikomas homeostatiniu mechanizmų, kuris padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp išorinių bei vidinių individo veiksnių. Holistinis požiūris į sveikatą padeda plačiai žvelgti į žmogų ir jo gerovę, nesutelkiant dėmesio tik į ligą ar konkrečią kūno dalį. Analizuojant holistinę sveikatos sampratą, atsižvelgiama į tai, kad žmogus yra sveikas, kuomet egzistuoja ryšys tarp proto, kūno ir dvasios bei prisiimama atsakomybė už savo gerovės palaikymą.

Dažnai vyrauja mąstymas, kad šiuolaikinė alopatinė medicina yra labiau vertinama ir pripažįstama už kitas alternatyvias sveikatos palaikymo sistemas (pvz.: Ajurveda, Homeopatija, Natūropatija ir kt.), tačiau nei viena sistema netūrėtų būti pristatoma kaip pranašesnė už kitą – jos turėtų eiti koja kojon ir padėti išpildyti visus žmogaus sveikatos poreikius. Nors kiekviena valstybė turi tam tikrą visuotinę alopatinės medicinos sistemą, tačiau pastaruoju metu alternatyvioji (arba kitaip natūralioji) medicina užima vis svarbesnį vaidmenį visos pažengusiose visuomenėse ir jos integracija į šalies sveikatos sistemą spartėja. Pavyzdžiui, Indijos vyriausybė (GoI) pradėjo nacionalinę AYUSH (Ajurveda, Joga ir Natūropatija, Unani, Siddha ir Homeopatija) misiją, kurios tikslas – teikti ekonomiškai efektyvias alternatyviosios medicinos paslaugas savo gyventojams. Pasaulyje taip pat daugėja Ajurvedos bei Rytų medicinos klinikinių bei laboratorinių tyrimų, kurie padeda atskleisti šių natūralios medicinos metodų naudą žmogaus sveikatos palaikymui. Australijos kinų medicinos taryba įtraukė tradicinę kinų mediciną į šalies sveikatos priežiūros sistemą. Ir tai tik keli pavyzdžiai – daugelis pasaulio šalių sudaro palankias sąlygas šalyje vystyti holistinį sveikatos priežiūros metodą, derinant jį su alopatine medicina.

Apibendrinant galima teigti, kad norint gerinti visuomenės sveikatos rodiklius, svarbu žiūrėti į žmogų ne kaip į simptomų rinkinį, o kaip į asmenį, kuris nori geresnės gyvenimo kokybės, savipagalbos patarimų bei ligų gydymo. Kuomet visuomenė bei sveikatos specialistai įsileis į savo gyvenimą holistinį požiūrį į sveikatą bei asmeninę gerovę, žmonės galės rinktis gydymą, kuris padės jiems jaustis išpildytais, sveikais bei laimingais, o tai ir yra tikroji sveikata.